Brūzgynai - Visur, Visada, Visaip

Tai pirmasis pilnas Brūzgynų įrašas, kurį laikau savo rankose, nepaisant to, kad šis projektas gyvai matytas daugybę kartų. Kiek teko matyti iš Armos paskutiniųjų gyvų pasirodymų - Brūzgynai "pasmerkti" nuolatiniam šokinėjimui per vis aukščiau ir aukščiau iškeltą kartelę, kadangi su kiekvienu jų pasirodymų - garsas ir vaizdas scenoje darosi vis konkretesnis, solidesnis ir malonesnis akiai ir ausiai. Ne visiškai taip yra su šituo leidiniu. "Visur, Visada, Visaip" - tai maždaug 25 minučių kasetė, apvyniota "viršeliu", išleista Rusijos "leidyklos" Monopolka. Teoriškai aš suprantu Armos požiūrį į noizą (ar bent jau tą aspektą, kurį matau pavaizduotą įvairiausiomis spalvomis išmargintame viršelyje), tačiau praktiškai man sunku mėginti įsijausti į tuos eksperimentus.
Man šiame albume visko yra labai daug. Nepaisant to, kad įrašyta viena kasetės pusė, tačiau jos metu praeina visas rinkinys vaizdinių ir garsų, kurie, matyt, teisingai dera su pačiu pavadinimu. Pačioje albumo pradžioje - kiek field recordingsų, po skaitmeniškai skambančiais efektais paslėpto balso ir kitų keistų garsų. Po to seka galinga harsh noise ataka, kuri po pakankamai tylios pradžios mažumėlę pradrasko smegenis. Ji trunka trumpai ir toliau vyniojantis kasetei neriama į eksperimentų brūzgynus. Vietomis pasigirsta tylus ir gražus industrial skambesys, vietomis per ausis trinkteli švilpesiai, gaudesiai, tolimi balsų aidai ir kaip ten bebūtų, man klausant šią kasetę, nepaisant to, kad nesuskaičiuoju kiek yra joje atskirų kūrinėlių, labiausia patinka kiekvieno jų pabaigos. Tose vietose tarsi nuslūgus visam priešakiniam, kartais ir erzinančiam ausį, chaosui, pasigirsta tyli kūrinio esmė. Nepaisant to, kad ji trunka vos kelias sekundes, tačiau nuolat vaiduokliškai primena apie savo egzistavimą. Lygiai taip pat, po visų eksperimentų kasetėje man geriausią įspūdį palieka jos pabaiga - paskutinės keletos minučių visiškos tamsos. Širdies, tolimų šūvių, griaunamų namų ar gamyklinio preso ritmingas tuksėjimas ir nerimastingi aukšti garsai drauge sudaro geriausią šio albumo kompoziciją. Jinai pakankamai tyli, atrodo tarsi skambėtų kažkur iš po žemių ar iš už horizonto, tačiau joje ir surandu visą albumo esmę - tame paskutiniame gabale ji tarsi išgryninta - po triukšmų, eksperimentų ir nuolatinio rankenėlių sukinėjimo - gaudžianti monotonija, panardinanti į ten, kur tamsiau. Be abejonės, tai yra mano interpretacijos, tačiau jų man pakanka. Taigi reziumuojant galiu pasakyti, kad visumoj tai būtų gana blankiai vidutiniškas leidinys, jei ne paskutinės kelios minutės, kurios tikrai leido kažkur toliau nukeliauti mintimis. Visa kita - blaškė ir neleido ištrūkti. Ir tas viršelis... Vai vai...

Formatas: CS
Išleidimo metai: 2008
Leidėjas: Monopolka

Page 1 of 5  > >>