Bizarre Uproar po savo antrojo gimimo prieš dešimt metų, labai greitai tapo vienu esminių projektų, laviruojančių ties harsh noise ir power electronics riba. Tai sakau nei kiek neperdėdamas, kadangi Bizarre Uproar leidiniai kaip noise žanrui, šluojami ypatingai greitais tempais, o ir paties Pasi leidykla Filth and Violence gana akivaizdžiai diktuoja šiems laikams purviniausio triukšmo su dešiniausiomis netolerancijos idėjomis ir labiausiai atstumiančia estetika, gaires. Tai yra būtent tos idėjos, ties kuriomis buvo vadovautąsi prieš daugiau nei 30 metų pirmiesiems paaugliams triukšmaujant, provokuojant ir einant savo manifestais ten, kur "negalima". Labai džiugu, kad Bizarre Uproar idėjiškai liko ten pat ir nepaisant to, kad paskutiniais metais garso atžvilgiu buvo progresuojama ir eksperimentuojama labai stipriai, pokyčiai buvo tik teigiami. Amputaatio yra tarsi 2012 metais išleisto "Rape Africa" albumo tąsa, tad tema, apie kurią sukasi šis kiek daugiau nei 40 minučių trunkantis CD, kaip ir aiški. Albume du ilgi kūriniai ir jei dar prieš kelis metus išgirdus pavadinimą Bizarre Uproar, galėjai tikėtis brutalaus feedbackų, metalo ir triukšmo chaoso, dabar šis projektas suka visai kitą linkme. Šis albumas labai sunkus. Jis nėra tiesmukai agresyvus, piktas ir energingas. Tai yra rezultatas to, kas nutinka kai drone doom susiduria su power electronics. Po pirmų kelių minučių semplo tarsi traktoriumi pradeda per ausis važinėti vos judančios boso partijos, po truputį iš tolumos išsikapsto būgnų ir lėkščių garsas, ir šita meditacija tęsiasi pakankamai ilgai, kad beveik neišgirsti kaip fone atsiranda vokalas. Tai, kaip tituliniame kūrinyje panaudotas vokalas, yra tiesiog super. Jis nekeliamas į priekį, bet tas, rodos, bejėgiškas pagalbos klyksmas, lieka paskendęs kažkur už gitarų ir feedbackų pastatytos sienos. Galiausia kūrinys įgauna šiek tiek daugiau aktyvumo, būgnai tampa ritmingesni ir iš meditacijos pereinama į konkrečią garsinę formą, įsijungus dar vienam balsui priekyje. Prisimenu kolegų pasakojimus apie Sun 0))) koncertą Rygos katedroje ir mėginu įsivaizduoti šį albumą atliekamą ten. Rodos krikščioniškų apeigų vietoje grojant muziką apie prievartą Afrikoje, tai įgauna dar daugiau spalvų negu jų yra šio CD apipavidalinime. Antroji albumo dalis - Raiskaa Afrikkaa II (antroji dalis kūrinio, kurio pirmoji randama jau minėtame 2012 metų albume). Pradžia kiek aiškesnė nei pirmojo kūrinio, su nuorodomis į ritualistinį būgnijimą ir po truputį atsiskleidžiančiomis ir garsėjančiomis boso partijomis. Čia jau kiek labiau pažįstamo vokalo įstojimas, po slogios ir spaudžiančios nuotaikos kūrimo gal 10 minučių. Vėlgi, įsijungus bažnyčių varpų tilindžiavimui virš rodos tuoj apsivemsiančio vokalo ir aiškiems būgnų bei gitaros kvadratams, nebesusivokiu kaip šitą albumą apibūdinti. Bet gal ir nereikia. Toliau vėl kiek paleidžiama struktūra ir įkrentama į visai lofi triukšmo duobę, kurioje ir pasibaigia albumas. Bizarre Uproar prieš kelis metus pradėjo vystytis gana netikėta kryptimi, kuri gal ne visiems priimtina, iš išorės struktūriškesnė, tvarkingesnė ir žymiai sunkesnė, bet faktas tas, kad jau daugiau negu 20 metų šis garso darinys yra ištikimas sau ir neveltui tai yra vertinama ir suprantama klausytojo, tebūnie tai noisecore, junk noise ar dabartinis drone/sludge/power electronics. Būtinas perklausai įrašas.

Formatas: CD
Išleista: 2015
Leidėjas: Filth and Violence