Po paskutiniu kelių neitin teigiamų Toxic Industries recenzuotų albumų, ko gero atėjo laikas šią leidyklėlę kiek reabilituoti.  - nuolat pasipainiojantis po akimis pavadinimas, kuriuo taip per daug ir nebuvau susidomėjęs. Gal todėl, kad jis visgi pynėsi po akimis pernelyg dažnai - projektas įkurtas 2009 metų vasarą ir iki šios dienos yra išleidęs apie 80 albumų. Tokius pliūpsnius leidinių aš linkęs vertinti ne kaip genialumo protrūkius, bet kaip kokybės kontrolės nebuvimą, atsainų požiūrį į kūrybą ir pan. Apie tai zyziu kone kiekvienoje recenzijoje, kuomet tenka aprašyti muzikantą, iššaudžiusį kelias dešimtis albumų per itin trumpą laiką. Bet tiek to. Be šio fakto, ir to, kad projekto konceptas visiškai neįdomus ("įrašai tiesiogiai susiję su asmeninėmis mintimis, jausmais, išgyvenimais" ir pan. bullshit), šis CDr, limituotas 33 kopijomis kaip ir visi leidiniai iš Irritant serijos, yra visai maloniai klausomas. Jame 5 nuolat ilgėjančios sienos, prasidedančios nuo 5 minučių trukmės ir pasibaigiančios 25 minutėmis. 75 minutės niekaip neužvadintų harsh noise wall gabalų. Albumas prasideda kiek šaižoka ir pakankamai judria siena, po kurios viršutiniu sluoksniu verda žemų ir vidurinių dažnių sluoksniai. Jie kuo toliau, tuo labiau nyksta, kol galų gale iš esmės girdisi tik vienspalvio triukšmo masė. Šiaip džiaugiuosi, kad tokios radijo statikos kūrinys trunka tik 5 minutes. Rytų europiečių ir rusų itin pamėgtas tokio tipo triukšmas manęs nei trupučio nežavi. Antroji siena skamba jau žymiai smagiau. Smūgis per vidurius ir žemus, apvalokas bei stiprus, pominkštis garsas, virš kurio iškilę epizodiniai traškesiai, buvę praeito kūrinio pagrindu. Trečiojoje sienoje numažinama žemų ir pasiliekama su aštroka, linkstančia į aukštesnius dažnius, bet visgi gražiai išlaviruojančia siena. Ketvirtasis kūrinys man arčiausiai prie širdies. Prasidėjusi nuo smūgio viduriniais ir žemais, ji labai pamažu vystosi, nenutoldama nuo pradinės garso ašies. Visai maloniai klausomas ir neprailgstantis sienos gabalas. Paskutinė siena rodos yra tiesog ketvirtosios tęsinys, tiesiog perkirptas dėl albumo koncepto, ko gero. Bent jau skamba jinai praktiškai identiškai, tik kuo toliau, tuo daugiau sluoksnių ir garsų atsiranda po pradiniais kūrinio elementais. O diską paleidus suktis vėl nuo pirmojo kūrinio, atrodo, kad pirmojo pradžia taipogi yra tarsi tąsa to, kur baigėsi penktasis. Taip susidaro toks amžinas garso ratas su poros sekundžių pertrūkiais keičiantis kūriniui. Būčiau neteisus, sakydamas, kad albumas klausosi blogai - ne, kai kurios sienos ar jų elementai tikrai malonūs ir leidžiantys mėgautis statika bei gramzdinantys į save. Nėra prie ko prikibti ir kritikuoti, bet nematau dėl ko šį albumą ir garbinti. Susidaro toks albumo-vidutinioko įspūdis, kurio garsas visai nieko, bet konceptualiai jis neitin įdomus ir yra aiškus kandidatas nuskęsti HNW albumų jūrose. Apipavidalinimas kaip ir visų šios serijos leidinių - minimalistinis, su kažkokiu žmogeliuku, atveriančiu duris ir reginčiu prieš save sieną, kurį nupiešė Anna Gehmann. Tad jei pasitaikys šis albumas kur po ranka, manau perklausius kokį kartą ausys nenukris, bet specialiai į jo medžioklę taip pat niekas neišsiruoš.

Formatas: CDr
Išleista: 2010
Leidėjas: Toxic Industries
Tiražas: 33