Avmakt - Avmakt
Avmakt yra Andreas Brandal pirmas leidinys po šiuo pavadinimu (jis taip pat atsakingas už Hour of the Wolf, Flesh Coffin ir keletą kitų daugiau mažiau į droninę ar harsh noise wall pusę orientuotus projektų). Ši debiutinė kasetė, kaip ir toliau sekę Avmakt leidiniai yra tokie keisti muzikiniai dariniai, kad juos apibūdinti vieno stiliaus rėmuose praktiškai neįmanoma. Kas tai yra? Siena? Noise? Apdoroti field recordings? Junk noise? Ko gero tai viso to, ką anksčiau išvardinau subtilus mišinys, prie kurio dar pridėta slegianti niūri atmosfera. Sakyčiau labai keistas įrašas ir gaila, kad jo išleista vos 30 kopijų. Kiekvienoje kasetės pusėje įrašyta po vieną maždaug 15 minučių trunkantį kūrinį. Klausant Armod (skurdas) pirmąsyk buvau kiek suglumęs, nes įrašas vietomis trūkinėja, nutyla, garsas lyg sublogintas ar perleistas per distortioną keliasdešimt kartų, nusileidžia iki vos girdimų traškesių, kol vėl pakyla ir t.t. Norėjęs kaltinti savo aparatą, vėliau įsiklausęs į įrašą susivokiau, kad visgi tai užmanymas. Keli stipriai suspausti purvo sluoksniai, girgždantys per kolonėles. Vietomis pasigirsta tolumoje trankomo metalo garsas ar besikeičiantys triukšmo lygmenys, bet tai tokios minimalistinės detalės, kurias greit užgožia statika, bet tuo pačiu jos lieka labai svarbios. Visgi didžiąją A pusės dalį užima plaukianti ir su jūra susiasocijuojanti harsh noise wall. B pusės kūrinys Gru (siaubas) prasideda nuo varstomų durų ir, rodos, pajunginėjamo aparato garsų. Ši pusė man pasirodė stipresnė negu pirmoji. Joje Avmakt užsistovi ties nekintančiais garsais tokiose vietose, kuriose jie patys skausmingiausi ir netikėčiausi. Tuo pačiu po jais darydamas permainas kūrinio struktūroje ir pajungdamas kitus garso sluoksnius. Tai vėlgi pernelyg toli nuo harsh noise wall nenutolsta, bet vienareikšmiškai to siena vadinti aš nesiryžtu. Tamsus ir slogus kūrinys, kurio garso sluoksnių judėjimas, į juos įsijautus, išties suveikia gana nemaloniai. Šioje pusėje taip pat ir daugiau variacijos, daugiau keistų ambientinių, droninių intarpų, neapibrėžtų gaudesių ir švilpimo, prasimušančio per noizo sienas ir apskritai šios pusės įrašas pūsteli kažkokios vaiduokliškos nuotaikos. Įdomus leidinys, kiek paįvairinantis harsh noise wall žanrą, atmieždamas jį ambientu ir junk noisu.