Clo Goelach yra vienas nedaugelio projektų, kurie atstovauja power electronics/noise lietuvišką sceną. Nepaisant įvairių nuomonių apie tai ar sėkmingai šis projektas vykdo savo misiją ir kokias priemones pasitelkia, manau CG yra vertas paminėjimo būtent čia. Gero skaitymo.

Sveikas. Prisistatyk prašau. Kas tu, iš kur tu, ką veiki, kaip tau ši prasidėjusi/neprasidėjusi žiema ir kaip gyveni apskritai.

Sveikas. Na prisistatymas būtų paprastas – M.Jarackas,gyvenu Vilniuje. Na ši neprasidėjus žiema erzina,nes negaliu pakęst šlapdribos ir panašių gamtos reiškinių,greičiau viskas užšaltų-galva veikt pradėtų. O gyvent,tai gyvenu šiuo metu nelengvai – mokslai, sesija artėja, bet nepasiduodam ir braunamės aukštyn.

Clo Goelach. Atsleisk kiek biografijos. Groti koncertai, išleisti albumai, kada, kaip ir kodėl.

Na projektas ne toks ir senas,gimė jis 2007 metų pirmoję pusėje,kaip grynai eksperimentis projektas,svyravo nuo vieno skambesio prie kito,bet niekad nuo esmės per daug nenutoldavo (žinoma nukrypimų būta,bet pačioje pradžioje kai pats CG nebuvo dar gimęs ir grojau keletoje koncertų su Bruzgynais kaip Machine Cult).Koncertų sugrota nelabai daug,bet kiek galima tvirčiau,kokie 3-4 po Perineum vėliava ir vienas per Kunigundos klubo vakaronę (tačiau su CG
mutacija,ambientine puse, Glach). Albumų dabar yra visi trys. Tačiau du pirmieji buvo “išleisti” tik siauram ratui žmonių,tai buvo tik bandymas – CG – “Until the
last drop of blood” (noise) ir “Unseen act-wheel” – ne itin ilgas tamsaus abiento leidinys. Na ir neseniai išvydęs pasaulį “Streetcleaner Woundfucker”,kurį aš laikau tikruoju CG atspindžiu.

Kokie buvo tikslai ir kas paskatino sukurti Clo Goelach.

Visų pirma tai aplinkinis pasaulis. Jis kartais taip užknisa ir tampa toks neracionalus, kad norisi pasiimt kalašnikovą ir bėgt į gatvę medžiot. Iš pradžių viduje virė pyktis, noras kažkaip jį perteikti garsiškai – atradau PE/noise sceną – tai buvo man ir tapo mano kasdienybe. Tobulas garsas perteikti kultūrinį šoką,terorizmą.Ir viso to pasekoje gimė šis garsinis grobuonis.

Clo Goelach pavadinimas. Žmogus, kuris niekada nebėga nuo iečių lietaus. Kokia čia kalba, kodėl toks buvo pasirinktas, ką jis simbolizuoja ir ką reiškia tau, ir kaip tai atsispindi tavo muzikoje?

Pradedant kalbėti apie pavadinimo kilmę nenorėčiau labai plėstis, nes reikšmė yra perliminari, kiek man pavyko atkapstyti informacijos tai seno baltų dialekto frazė. Toks pavadinimas pasirinktas dėl to, kad jo reikšmė skelbia kompromiso nebuvimą, tai pleištas einantis kiaurai visas moralines,socialines normas ir visas kitas pūvančias dogmas. Man asmeniškai jis reiškia nepasidavimą,kovą už tai kuo tikiu.

Pristatyk savo naujausią darbą - Streetcleaner/Woundfucker. Kam skirtas šis albumas, kas įtakojo jo sukūrimą ir t.t.

Daug pristatinėt nėra ką – tai garsinė medžiaga pripildyti pliko pykčio. Jį lyg ir padalinau į dvi dalis,du įrašus.Streetcleaner – skirtas mėsineti žmonių baimėms ir dogmoms. Tai kultūrinis pleištas kuriuo siekiama sukelti šoką. Jame skamba paprastas tekstas – “I am your streetcleaner, I will fuck your tears apart. I am all your fears”. Na o Woundfucker  labai juokingai galima sakyti sukurptas įrašas. Jis kilo iš vieno mano pažįstamo veikėjo man bandytos įpiršti nuomonės, kad lytinis potraukis yra daugiausiai laiko ir nervų sugadinantis žmogiškos psichologijos reiškinys. Todėl nusprendžiau sukurti gabalą apie dar vieną žmogaus
siplybę ir, nori ar nenori, priklausomybę.

Tavo pasirodymuose, leidiniuose ir t.t. dominuoja smurtas, nepasitenkinimas, aršūs vaizdai ir t.t. Kaip suprantu apie tai daugiau mažiau ir suki visą Clo Goelach stilistiką. Vienaip ar kitaip, power electronics scenoje tai yra pakankamai dažnai naudojamas dalykas ir jau, rodos, nieko naujo tame neįmanoma rasti. Ar tu randi? Ir ką randi visame tame smurte ir t.t.? Kaip tai susiję su tavo realiu gyvenimu? Kaip realus gyvenimas tai įtakoja ir kaip tai įtakoja tavo realų gyvenimą?

Taip,esi teisus, CG stilistika sukasi būtent apie šiuos dalykus. Tokia stilistika pasirinkau dėl to, kad ji apimi didžiąja dalį visų neigiamų socialinių, politinių
ar asmeninių reiškinių.Aš tame randu ramybę,nes kiekvieną dieną šlifuojant vieno ar kito miesto gatves visur regiu pyktį ir nepasitenkinimą. Žmones
patiriančius nepilnavertiškumą. Ir čia atsistoja CG, tai yra veidrodis atspindintis šių žmonių neigiamas emocijas, norus, troškimus ir juos suslegiantis jų pačių
dvasine impotencija. Savo gyvenime taip pat regėjau nemažai smurto, gatvėje, ideologijų kovoje ir tai beabejo irgi įtakojo tokio kelio pasirinkimą.

Clo Goelach žodžiai. Ar sunkiau kurti tekstus ar muziką? Ar tai vienas ir neatsiejamas dalykas? Kiek tekstai svarbūs Clo Goelach ir kiek apskritai power electronics?

Ir viena ir kita yra vienodai svarbu ir vienodai nelengva,o kartais begalo paprasta. Tai priklauso nuo vidinės būsenos. Būna dienų kai nuo patirtų neigiamų emocijų būna taip bloga, kad būna nebeimanoma to perkelti į garsą ir vėl iš naujo tai išgyventi – sąmonė pati tam priešinasi. O CG tekstai yra vienodai svarbu kaip muzika. Tai dar vienas “įrankis” kuris padeda vykdyti garsinį terorą.

Tavo požiūris į Power Electronics leidinių stilistiką. Kaip suprantu esi linkęs į DIY kultūrą. Kodėl? Kuo ši kultūra tave žavi? Tai tikras Power Electronics atspindys ar kaip?

Dabar tvirtai negalėčiau pasakyti kuri stilistika yra geriau,nes paskutinio leidinio apipavidalinimo formatą privertė pasirinkti  finansinė pusė ir to
slėpti net nežadu.Tačiau remiantis DIY kultūra apipavidalinimas tampa šaltesnis, “purvinesnis”.Tuo pačiu kiekviena kopija tampa unikalia. Ir aš net neabejoju,kad sekančio leidinio apipavidalinimui rinksiuosi panašų kelią.

Vienu metu buvo išlindęs kiek kitas Clo Goelach veidas - labiau ambientinis. Ar tai buvo tik laikinas nuokrypis ar tas projektas kažkurioje sielos dalyje, o gal ir ne tik sielos, dar gyvuoja?

Tai buvo Glach. Iš pat pradžių tai buvo lyg ir CG, bet pastebėjęs garso skirtumus nusprendžiau pakelti kitą vėliavą ir sukurti šalutinį projektą. Kol kas jis merdėja, nes esu labai stipriai susikoncentravęs į CG įrašus ir visą kitą veiklą.

Kodėl Lietuvoje praktiškai nėra power electronics, neskaitant vienkartinių susibūrimų ir t.t.? Dabar nesenai atsirado Vidinė Ramybė, tu gyvuoji kuris laikas, bet tai yra vos keletas žmonių. Kodėl taip yra? Tai konservatoriškas mastymas, geografinė padėtis ir aplinka, tolimos socialinės problemos, geresni žmonės ar kas? Tavo pamąstymai.

Manau, kad kol kas žmonės nejaučia tam  poreikio. Jie dar nepribrendo iki to, kad sugebėtų pasižiurėti iš šono į savo vidinio pasaulio purvinimą. Jie vengia neigiamų emocijų ir tuo pačiu plikos tiesios. Bet džiugu, kad atsiranda žmonių kurie pradeda mųsu visuomenės autopsiją, jie pradeda gaivinti užrudyjusius žmonių protus. Tai įmanoma padaryti tik sukrėtimo terapija.

Kiek žinau tavo leidinių nenorėjo išleisti tam tikros leidyklos dėl fašistinių tekstų ir t.t. Prašau plačiau apie tai. Koks tavo požiūris į šią politinę doktrina bei apskritai į politiką ir kas tai buvo per situacijos?

Hehe.Taip tokių kuriozų tikrai buvo,tiksliau – vienas. Tai buvo seniai kai sumaščiau, kad reikia “Until last drop of blood” pamėginti išleisti kokiam nors leible. Na ir išsiunčiau pirmu taikymu į ganėtinai žymią leidyklą ir gavęs jų atsakymą juokiausi iki ašarų. Nes šie PE propaguotojai man pareiškė, kad garsinė medžiaga jiems yra labai tinkama, tačiau tekstuose jie įžvelgia per daug agresijos ir fašistinių užuominų. Po velnių! PE leidykla man sako, kad yra PER DAUG AGRESIJOS. Jie sumauti ******** (čia aš pritariu Mourmansk 150 nuomonei). O mano požiūris į šią doktriną yra...simbolinis. Todėl, kad man ji tik priemonė išreikšti tam tikras mintis įrašuose. Ten ji įgauna simbolinę reikšmę.

Kokius atlikėjus iš scenos paminėtum kaip artimiausius tau?

Na tai sunku padaryti,todėl,kad sąrašas nuolatos kinta. Šiuo metu galbūt trejetukas būtų toks – 1.Operation Cleansweep 2.Folkstorm 3.Alfarmania. Bet tai tikrai nėra tikslu, nes pokyčiai vyksta kasdien.

Lietuvos industrial scena, jei ne per skambiai pasakyta. Apžvelk ją ir pasakyk savo nuomone. Leiblai, atlikėjai, žanrai, kas gerai juose, kas blogai?

Hm. Gal nuskambės labai prieštaringai, bet manau, kad tokios geros situacijos kaip dabar – dar nebuvo. Turime du skirtingų klišių main leiblus - Perineum ir Autarkeia. Taip pat skirtingas klišes atstovaujančius zinus kaip Introspect ir TeRRoR. Agresyviau grojančių žmonių daugėja. Scena po truputį atsigauna. Tai yra labai gerai. Apie atlikėjus nenorėčiau per daug kalbėti, nes visi Lietuvos ritual/ambient/amber ir t.t. projektai manęs visiškai nedomina. Jie malasi savo lėtuose pasyviuose garsuose ir tegul. Sakau taip ne todėl,kad nemėgčiau pvz dark ambient’o, bet todėl, kad nematau Lietuvoje šios muzikos progreso, darosi nuobodu. Tai galbūt subjektyvu, na bet apie tai mes čia ir kalbam. Bet KLINIKOS ir Vidinės Ramybės susikūrimu bei Bruzgynų techniškesniu ir agresyvesniu garsu aš labai džiaugiuosi.

Kokios turėtų būti projekto/atlikėjo idėjos, kad tu atsisakytum jo klausyti ir iškart susidarytum neigiamą nuomonę? Ar vis vien garsas svarbiau negu idėja ar kaip yra su leidinių vertinimu?

Labai paprasta – idėjos priešiškos manosioms. O garsas juk skirtas perteikti idėją,taigi jei idėja supuvus – garsas telieka tik vėjo staugimu laukuose.

Ką būtent su pasauliu ir žmonėmis matai blogo? Vienaip ar kitaip, būtent tai paskatino imtis šitos misijos ir kurti tokią muziką. Ar įmanoma tai konkretizuoti? Jei taip, pamėgink.

Nesugebėčiau to nupasakoti. Bet sukonkretizuoti galima į „plintantį nerimo ir psichozės pojutį“. Pasauliniu mąstu tokie įvykiai kaip terorizmas, pagrobimai,
kankinimai ir t.t. tiesiog prarado šoko efektą. Jie tapo elemtariais šių dienų reiškiniais. Visas blogumas, nesveikumas pasislėpė kažkur žmogaus viduje ir jį drasko. Bet jis kitoks. Jo neįmanoma idetifikuoti. Bent jau kol kas.

Kaip suprantu ne paskutinį indėlį tavo kūryboje turi filmai. Paminėk keletą įdomesnių tau ir kodėl jie tau įstrigo/padarė įspūdį.

Hm. Paskutiniu metu filmų sferą kažkaip apleidau, bet tikriausiai didžiausią įspudį padarė prieš savaitę matytas “Man behind the sun”. Sudomino iš pradžių
šio filmo recenzija Kiro horror blog’e, vėliau mėginau nueiti į šio filmo seansą universitete kas nepavyko. Ir galų gale pasižiūrėjau jį namie. Esu matęs ne vieną
gorinį filmą, bet šita juosta skirta nagrinėti joponų antro pasaulinio karo metais padarytiems nuskaltimams ir bandymam su gyvais žmonėmis ir gyvūnais tikrai
privertė širdį plakt kitaip ir nuteikė įdomiai. Patarčiau kiekvienam pažiūrėt.

Pasvajokim. Tobulas vaizdas, kurį pamatai ryte atsibudęs, atsimerkęs ir išėjęs į gatvę.

Hm.Šiuo metu,kvaila,bet norėčiau pamatyt užpustytas iki pusės laiptinės duris ir suprast,kad šiandien niekur nereik eit.

Tavo ateities planai. Galbūt nauji leidiniai, koncertai ar dar kas?

Nuolatos tokie planai kuriami ir nuolatos jie žlunga arba išgyvena. Planuojamas splitas (kol kas tebunie paslaptis su kuo) ir vienas CG įrašas. Koncertai? hm. Galbūt. Jei kas pakvies ar pačiam ką pavyks surengt. Laikas parodys.

Važiuodamas į negyvenamą salą kuriam laikui. Kokį įrašą, knygą ir personą pasiimtum su savimi?

Galiu pasakyt tik tiek, kad pasiimčiau personą.

Paskutiniai žodžiai, padėkos ir nusiskundimai.

Stay harsh to the death!
Dėkui už šį interviu TeRRoR.