Oorchach


* Pakalbėkim apie tavo naujausią darbą - Ontologia. Rudeny, prieblandoje ir rūke (neveltui ir fotografės pseudonimas toks turbūt) stingęs viršelis ir rodos pats tas laikas klausyti kas jame. O kas jame ir kodėl? Aišku reikėtų užduoti klausimą kas inspiravo šitą albumą ir t.t., bet manau neužduosiu. Kas yra Ontologia ir kodėl yra Ontologia?


Kaip galima suprasti iš nuotraukų autorės pseudonimo, rūke paskendę kraštovaizdžiai yra vienas mėgiamiausių josios darbų leitmotyvų.  Man tai taipogi artima, tad nenuostabu, jog pastarosios nuotraukos pasirodė itin tinkamos šio albumo apipavidalinimui. Na, ir šiaip pilkšvi, melancholija dvelkinatys toliai nėra svetimi Oorchach muzikai.  Taipogi pagal nuotaiką labai tinkamai susidėjo CD išleidimo laikas – metas, kada rudens brydės pradeda sparčiai gilėti. Tos ūkuose tirpstančios formos  savo neapibrėžtumu sukelia aibę neįžodinamų nuojautų – iš čia ir tam tikra filosofiška nuotaika. Ontologija, kaip viena pagrindinių metafizikos šakų, nagrinėja būtį bei egzistenciją – OORCHACH atveju  aš šį nagrinėjimą bandau transformuoti į tam tikrus „juslinius suvokimus“, kurie tiesiog ištinka, kaip savaime suprantamas dalykas. Padūmavę, rudens vėsoje skęstantys laukai yra labai tinkama erdvė tokiems ištikimams – formos ir jų apibrėžtumai išskysta, erdvės bei atstumai pakinta ir atsiranda vietos sunkai paaiškinamam bandymui išragauti savimi tą tvyrančią...  Būtį (?)

* Beveik 10 metų nuo paskutinio CD su Oorchach. Per tuos 10 metų tiesa buvo kelios kasetės. Nors gyvų pasirydomų darei tikrai ne po vieną ar du į metus. Ar nelabai buvo ką įamžinti albumo pavidalu, ar nelabai norėjosi, ar tiesiog dabar tox laikas, ar kaip? Šitie kūriniai, esantys album, buvo kada nors atlikti gyvai?

Blecha, dabar, kai pasakei, išties susimąsčiau, kad paskutinis leidinys CD pavidale iki šio - 2008 metais, taip kad jau 9 metai praėję...  O to priežastys įvairios. Kelis kartus buvo sukaupta medžiaga, planuojant ją pateikti kaip albumą, tačiau viduje vis kažkas nelipo. Žinia, kaip būna - logika lyg ir sako, jog viskas OK, tačiau išjungęs garsą jauti, jog kažkas čia nedera bendram paveikslui. Sunku nusakyti - tiesiog jauti, ar leidinys rezonuoja tarpusavyje, ar tėra mechaniška gabalų kompeliacija. Savo ruožtu, tą "jautimą" taipogi įtakoja daugybė aplinkybių. Kartais prireikia ir laiko - atsimenu ne viena atvejį, kuomet po kelerių metų atsidarai tuo metu nurašytą įrašo sesiją ir ši suskamba naujai. Nors čia yra ir kita pusė - kažkuriuo metu būtent kasetinis formatas atrodė tinkamiausias tai garsinei krypčiai, kuria judėjo Oorchach, ypač "Vigilia" atveju. Tarp visų tų svarstymų dar įsipynė tiek koncertiniai reikalai, tiek kūryba su kitu mano projektu, tiek pagaliau paprasčiausia bytavūcha. Na, o kas dėl "Ontologia", tai tiesiog supratau, jog pagaliau reikia dar vienos Oorchach muzikinio kelio manifestacijos, įprasmintos albume. Surinkau, suderinau, patobulinau, pamąsčiau ir štai rezultatas, savyje sukaupęs man svarbiais pervartas, patyrimus ir nežinojimus. O kas dėl šių kūrinių live versijos - niekad nežinia, Oorchach gyvuose pasirodymuose vieno kūrinio detalės persilieja į kitą, yra modifikuojamos iki virtimo kitais garsais ir t.t., taip kad nebeaišku, ar tai gautųsi apibrėžti kaip konkretų kūrinį.

* Ontologija kaip pats terminas. Jo prasmė kaip ir aiški (nutuokiant apie ką eina kalba ir koks kontekstas), visgi sąsajose su šiuo albumu kaip čia yra? Paaiškinu gal painų klausimą. Klausant Oorchach - albumus, gyvus pasirodymus, ir t.t., jaučiasi gyva ekspresija, daiktų ir pojūčių čiupinėjimas, o ne mėginimas aiškinti juos. Kiek čia yra kitoniškumo, lyginant su Oorchach kūryba. O gal jo nėra ir aš čia tik šūdą malu, galvodamas klausimus, kur nėra ko klausti - yra Ontologija, yra CD, yra pavadinimai, yra garsas. Klausai ir supranti. M?

Matai, šio albumo (na, ir šiaip Oorchach "nešamos žinios" atveju) šioji ontologija nesiekia daiktų bei reiškinių "paaiškinti". Kalba labiau eina apie unikaliais patirtis, kurių metu tu tiesiog staiga "suvoki" vieną ar kitą esaties apraišką, neįkalindamas jos žodinėje aibėje. Tai logiškai efemeriškas, tačiau jusliškai pilnavertis patyrimas. Panašu į nuojautas, parodančias, jog yra Didesnis Paveikslas, kurio viso į save įtalpinti neįmanoma - bandant šį apibrėžti, gautųsi kažkokia vieno jo momento projekcija, imitacija žemesniame matavime. Man labai patinka kažką tokio panašaus apibūdinantis vieno lietuvių dailėtyrininko mintis, jog egzistencinės patirtys juk nesužimba sąmonėje švytinčiomis raidėmis ar teiginiais, jos panašesnės į neaiškų maudulį. O kas dėl tiesioginės ekspresijos - manau, kad tiesmukų ir "paprastų" patirčių (medžio lytėjimas, žvarbstančios rankos, garo kamuoliai, etc.) atveju būtent ir atsiranda proga tam ontologiniam bandymui paragauti to, ką jauti.

* Toliau kaip ir tąsa praeito klausimo, bet kaip ir ne. Oorchach nesumaišysi su jokiu kitu projektu, tebūnie tai iš Lietuvos industrial scenos, europinės ar pasaulio. Nes jo garso, dermės, pateikimo ir žodžio magija yra tas čia-vietinis virš-laikinis "tribal". Čia ir dabar esantys ir vykstantys stebuklai, tokie kaip šviesa, duona ar garai. Nori praplėsti šį pasakojimą toliau? Daug kas ieško daiktų (dalykų, jausmų, etc.) ir jų paaiškinimo kažkur, bet ne čia. O tu ir tavo garsai?

Kaip pats ir išsireiškei, atsakymas sėkmingai tęsia ano klausimo pradėtą temą. Būtent apie tuos „paprastus“ dalykus, kurių patyrimo struktūra yra tiesmuka, rupi, aiškiai jaučiamomis detalėmis, faktūromis, bruožais.  Bandau tai palyginti su nusibrozdinimu -  galima suprasti, kas tai yra, skaitant aprašymą, bet sužinai tik patyręs autentiškai. Ta tylioji, vis išsprūstanti iš įžodinimo autentika ir yra Oorchach garsyno varomoji jėga. Įvairūs reiškiniai, kurie vis dar gali sukelti vieną atviriausių jausmų – nuostabą.  Kuomet dalykai, atrodantys tiesiog „paprastais“, pasirodo esantys daug didesni savo mažumu. Fehu – duonos skonis juk visai kitoks po visos dienos žygio. Na, o einant link proziškesnių temų – galbūt terminas „tribal“ čia ir pritiktų,  gaila tik, kad daugumai jis turbūt kelia asociacijas tu tiesmukomis, banaliomis kokio nors gentinio garsyno citatomis ar semplais. Aš gi siūlyčiau tą gentiškumą ne imituoti, o kurti ji čia ir dabar.  Kas dėl daiktų buvimo...  Žinai, esmė tame, kad tą „čia ir dabar“ ir yra sudėtingiausia patirti,  todėl tai panašu į  „amžino momento“ paieškas. Paradoksalu, bet todėl tik įdomiau.

* Šį sykį be žodžių, tada be žodžių, prieš tai be žodžių. Gyvuose pasirodymuose žodžiai yra, leidiniuose jie dažnai dingsta. Kvailas klausimas aišku "kodėl", nes yra tiesiog taip, bet Oorchach poezija albumuose į žodžius neįsivelka. Įdomu kas atsitinka su tais žodžiais, kurie būna paleidžiami gyvai ir kurių paskui nebelieka.

Vėlgi galiu išsisukti atsakydamas jog paprasčiausiai taip gaunasi.  O gyvuose pasirodymuose tiesiog norisi vokalo, kadangi kartais norisi išrėkti tą energiją, kurią akumuliuoji, kurdamas garsus. Be to, fūzuotas fonuojantis mikrofonas skamba zjbs :) Dažniausiai tai būna pora eilučių, kaži koks teiginys arba frazė, galinti pavirsti  visiškai neartikuliuotais garsais.  Pasikliaunu  momentu, - matyt, tai susiję su aukščiau minėtu siekiu išryškinti  „čia ir dabar“ patirtį. Tiesa, „Ontologijos“  atveju buvo ir sąmoningo stategavimo – norėjosi balsą visai minimalizuoti, siekiant kurti tų bežadžių, rūkuose paskendusių laukų atmosferą. O kas atsitinka su paleistais žodžiais?  Turbūt jie nusėda atmintyje, papildydami koncerto patirtį ištikties žiežirbomis.

https://soundcloud.com/terrorlt/tr-49-oorchach-ontologia