Būna taip, kad štai antroji keletos leidinių dalis, aprašoma vėliau negu trečioji. Nieko baisaus gal. Būna ir taip, kad liūdnoka pažiūrėti kaip retai berašomos tos recenzijos, bet nieko ir čia nepriliūdėsi. Kiek keista aišku kiekvienos recenzijos metu pristatyti vis tą patį projektą kitaip, bet gal štai kažkas naujas skaitydamas sužinos, kad Umpio - eksperimentinės muzikos veterano iš Suomijos, Pentti Dassum projektas. Nors daugiausia šis pavadinimas siejamas su organišku junk/harsh noise, keistais garso viražais ir apskritai netradiciniu požiūriu į viską net ir tokioje netradicinėje plotmėje kaip kad harsh noise, bet štai Umpio turi ir kelias atskiras serijas, kuriose tyrinėja kitokią muziką. Viena jų - Opium Electronix (pirmos trys dalys buvo taip pat vėliau perleistos kasetėse Suomijos Freak Animal leidykloje). Tai labiau į ambientinį/droninį svaigulį orientuoti garsai, o ne triukšmo chaosas. Diske du kūriniai su bendru 50 minučių grojimo laiku. Onda Sismica Pt. 1 prasideda tolimu gaudesiu, kuris pamažu įgauna vos apčiuopiamą, bet visgi ritminę, struktūrą ir štai besukant kažkelintą kartą diską, CD-r'ai pradeda pavedinėti - caksėti, šokinėti per sekundes ir t.t. Kiek prietemoj klaidžiojantis kūrinys viduriniuose ir žemuose dažniuose su vis išlendančiais iškart net nesuvokiamo ritmo elementais. Palengva jį pakeičia kitas. Per susimąstymą net neiškart pastebi, kad garsovaizdžiuose kažkas kiek kitaip. Čia jau be ritmo ir be jokių užuomazgų. Pusė kūrinio tolimos ir ramios jūros vos girdimo bangavimo, kiek pakilusio virš vienalyčio gaudimo, o kita pusė į visišką žemų dažnių tyrimą nusileidžiančios vos judančios moduliacijos. Hielo Lento. Abiejų kūrinių pavadinimai, jei nesu suklaidinamas savo nežinojimo, susiję su žemės pluta, jų sluoksniais, judėjimu ir garsu. Labai tyliai ir iš lėto besikeičiantys garsai, įvardyjantys esminius procesus. Ir tai yra viskas. Kiek keista leistis į kelionę garsais kartu su Umpio, kai tai nėra dinamiškas ir sproginėjantis triukšmas, o prisimenant nenustygstantį Pentti charakterį, tokie garsai labai keistai rezonuoja su vaizdu, bet šis albumas ir apskritai Opium Electronix serija, yra būtent tokia. Čia nėra tas liūdnasis, romantiškas dark ambient/drone, kurio viršelius puošia vieniši medžiai ir verkiančios gotiškos skulptūros. Nėra tai ir okultinis, religinis dar koks nors albumas. Tai yra tiesiog nuogas garsas, jo grožis, ištemptas į ilgus kūrinius, jo lėtas kitimas ir vibracijos. Mokslinė garso ir temos studija, kuri galbūt ir nėra kažkas tokio, ką imčiau ir sukčiau kas vakarą, bet šis diskas ir apskritai ši serija tik dar sykį parodo Umpio lankstumą ir genialumą, kuris lieka kažkur pasimetęs informacijos šiukšlyne, nes galbūt per mažai provokacijos, per mažai jausmo, per mažai dar ko nors. Yra tik garsas ir jis maloniai sklinda.

Formatas: CDr
Išleista 2012
Leidėjas: Nekorekords
Tiražas: 100