Ką gi, rodos Suomiško industrial scena yra išnarstyta po kaulelį iki pačio giliausio undergroundo ir naujausių kolektyvų, bet štai ima ir atsiranda pavadinimas, apie kurį beveik nieko nebuvo girdėta. Labai savęs nekaltinu - Decondition diskografijoje 2 albumai, prieš beveik dešimtmetį Freak Animal išleista kasetė ir po 8 metų prancūzų Force Majeure į dienos šviesą išmestas antrasis pilnas albumas, kurį ir suku. Atrodo vien jau muzikos kilmės valstybė atneša su savimi šiokį tokį bagažą. Štai iš vokiečių tikiesi vienokio tipo muzikos, iš švedų kitokio, iš suomių, vėlgi savito purvo, o Decondition šituos pamąstymus nubraukia su pirmomis savo garsų minutėmis. Tai stipriai sukaltas, tyras industrial/power electronics. Ko gero artimiausias suomiškas duetas, kuris šauna į galvą palyginimui, yra Strom.ec. Tiesa tik ta, kad iki Strom.ec šitam projektui labai labai toli, ir jei perspektyvoje kitas albumas už beveik dešimtmečio, manau vėl bus galima rašyti apie tai kaip apie nežinomą pavadinimą, kuris ai va gi išleido kažką. Tipinis, lėtuose ritmuose besisukantis industrialas, kurį taip ir norėtųsi pavadinti vokišku, su ant viršaus uždėtu vokalu, kiek padailintu efektais, aplinkos, konstrukcijų ir metalo semplais, vis įsiterpiančiais kūriniuose ir formuojančiais dar vieną sluoksnį kilpų arba tiesiog pagražinančiais bendrą skambesį. Ko gero prie kiekvieno apibūdinimo - dizaino, skambesio, kūrinių ar pavadinimų, galima drąsiai pridėti žodį "tradicinis" ar "tipinis" ir gausis tai, kas skamba iš kolonėlių. Čia nemėginama eksperimentuoti ar imti tyrinėti kažkokių garsų ar temų, kurios nėra tiesioginėj sąsajoj su žodžiu industrinis. Jei apipavidalinimas tai fabrikai ir agregatai, jei skambesys, tai nei į šoną nenusukant nuo kanonų, griežtai, tvarkingai ir vietoj, jei pavadinimai, tai ne per daug pasakantys, bet tuo pačiu išlaikantys industrinę atmosferą. Tai be abejo nėra blogai. Niekas nerėkia, kad nuobodu, kai reperiai repuoja apie savo getą ir kaip jiems ten blogai sekas arba kai seni rokeriai savo odose, vis dar kliedi apie tai kaip birbia per asfaltą ant savo plieninio žirgo. Taip ir čia, tai yra nuo Tetsuo filmo ir visos industrinės estetikos toli nenuėjęs įrašas ir padarytas jis visai nieko. Ne kažkas įspūdingo, ne kažkas blogo, tiesiog klausai garsų ir supranti, kad tikrai šito disko nebeprisiminsi už kelių dienų. Tai yra toks saugus vidurys visame kame. Tiesa, keistai viduryje ir visas albumo garsas. Ekspresijos niekaip neina rasti, viskas sukompresuota, perkompresuota, tvarkinga, sumasterinta, nėra nei lašo gyvybės, Bet taip ko gero turi būti. Tai industrialas. Tai gamykla. Tai garso mašina, gaminanti garsą, kalanti ritmingai plieną, be jokios emocijos, be jokio didesnio tikslo, tik daryti tai, kam buvo užprogramuota. Žvelgiant iš šitos pusės, tai yra tikras industrinis įrašas. Šaltas, nelabai gyvas ir pakankamai saugus. 

Formatas: CD
Išleista 2014
Leidėjas: Force Majeure
Tiražas: 497