Šįsyk taikinyje - JAV power electronics kūrėjo Michael Page mini albumas, išleistas italų leiblo Nil By Mouth. Jame - 4 kūriniai, kurių bendra trukmė - beveik 15 minučių. Bendrai paėmus, nepaisant neilgos trukmės, tai yra kokybiškas ir geras albumas, be abejonės, skirtas tiems, kuriems priimtinas Fire In The Head skambesys. Pirmasis šiame albume - Fallen Prey (Fall and Pray). Tai nelabai jaukus ir šaltokas gabalas. Ant droninės natos, pulsuojančios visą kūrinį įvairiai kisdami dėliojasi triukšmingi cypiantys, švilpiantys garsai, vietomis primenantys aršią vėjuotą naktį, vietomis supanašėjantys su išdistortintais nežmoniškais klyksmais, kol galiausiai iš jų ir vėjų pabėgama ir garsas pamažu nurimsta iki kito - In His Garden. Čia jau foninis droninis siūbavimas skamba kiek garsiau (bent jau taip regis) ir užima kitą poziciją kūrinio struktūroje nei pirmame gabale. In His Garden girdimas po gausiais efektais paslėptas vokalas, bet daugiasluoksnės triukšmo bangos kaskart klausant mane apgaudinėja, kurioj vietoj balsas nutyla ir prasideda tiesiog triukšmas, ar tie vis girdimi "chop chop" yra iš tikrųjų balsas, ar tai tik uždelay'inti dūžiai, ar tai tik vaizduotė. Stolen Thoughts prasideda ramiai ir galima pamanyti, kad tai dar viena dronine/noizinė albumo dalis, tačiau maždaug po minutės įžangos per akimirką nutiesiama spygliuota aprudijusi triukšmo tvora, virš kurios šįsyk jau aiškiai girdimas agresyvus Michael Page vokalas. Po agresyviausio albumo kūrinio seka grynai industrinis, tamsus ir nejaukus šmotas "Hurry my children", kuriam panaudotos ištraukos iš "Death Tape" (paskutinis Peoples Temple įrašas prieš masinę savižudybę) - interviu su Jim Jones, kurioje šis ragina paskubėti ir užbaigti egzistenciją. Taip baigiamas šis neilgas, bet daug pasakantis albumas. Michael Page vėl sugebėjo sukurti tamsią ir niūrią nuotaiką savo kūriniais. Belieka lenkti galvą. Kai ausyse vis dar skamba "Hurry my children, hurry..."

Formatas: mini CDr
Išleidimo metai: 2007
Leidėjas: Nil By Mouth