Tai vienas keisčiausių albumų, kuriuos teko klausyti paskutiniuoju metu. Aš iki pat dabar neapsisprendžiu kaip jį vertinti, nes kaskart užsidėjus, jis sukelia vis kitokias emocijas ir mintis. Aišku tik tiek, kad geriausia jo klausyti tamsiu paros metu ar temstant ir tuomet, kada ne visiškai viskas tvarkoje su galva. Pvz. per pilnatį ar panašiai. Kitais atvejais pilnai įsiklausyti ir suprasti garsinės medžiagos man nepavyko ir apskritai kilo klausimai kodėl man dar vakar šitas albumas atrodė toks teigiamas, o dabar - visiškai blyškus. Iš techninės pusės šis darbas labai stiprus. Garsas švarus, daugiasluoksnis ir preciziškas, kompozicijos turtingos, nemonotoniškos, nuolatos besivystančios ir tikrai įtikinamos. Tačiau pasakyti keliais žodžiais ką galima išgirsti šiame albume - neįmanoma. Nesu susidūręs su ankstesne Xiphoid Dementia kūryba, tačiau šiame albume jaučiasi, kad svarbiausia buvo galutinis tikslas, nepaisant stiliaus ar priemonių. Nuo musique concrete elementų per dark ambient iki neo classical, noise ir net power electronics potėpių. Albumas prasideda didingu tituliniu kūriniu, kuriame martial ritmai, sintezatorinės melodijos, girgždantys galybės pamatai ir moters balsas susijungia į vieną keistą ir kiek bauginančią esybę. Tai tarsi garso takelis filmo finalinei masinei scenai. Po jo seka jūriškas, iš ramaus ir medatytavus virstantis į atsargiai tyrinėjantį "Never Power Ocean". Prabuvus paskutines kelias savaites pajūry galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad taip, šis kūrinys įtikina. Tiesa, jame jūra ir uostai kitokie nei mano matyti. Tai labiau kadaise nuskendusių ir rūdimis aptekusių, dumble nurimusių laivų tyrinėjimas, pamažu persikeliant ir susijungiant su juose egzistuojančiu pasauliu. Šis kūrinys iš ramaus ir atsargaus tekstūrų bei garsų lietimo, virsta aršia triukšmo ataka, kuri po maždaug 20 minučių albumo klausymo, veikia gan netikėtai. Beje, verta pastebėti, kad albume visi kūriniai virš 10 minučių, o bendra jo trukmė kur kas virš valandos. Sekantis didelis Xiphoid Dementia paveikslas - Dead Hunter. Šis toliau tęsia praeito kūrinio aktyvų triukšmavimą - sirena, sintezatoriniai garsai ir vokalas. Vokalas, pasirodantis beveik įpusėjus albumui vėlgi nustebina, bet prie jo priprasti nesugebu kad ir kiek sykių klausyčiau. Nelimpa jis man nors tu ką. Balso tembras, efektai ar kas, paaiškinti negaliu, tačiau su muzikiniu fonu jis man nesueina taip, kaip norėtųsi. Toliau veiksmas persikelia prie keisto greitkelio, kuriame girgžda konstrukcijos, cypia stabdžiai, dūžta stiklai ir galiausia garsas išsirutulioja į ritmingą triukšmą. Atrodo, kad ties šiais dviem kūriniais (gal net labiau ties Dead Hunter) buvo pasiektas tariamas albumo epogėjus. Mechanized Salvation - neramus ir pilnas įtampos, tačiau nėra atvirai agresyvus. Tai labiau futuristinis pasaulio modelis. Šaiži metalinė tamsa, kai akys iš paskutiniųjų stengiasi įmatyti kas dedasi priešais, o visas pavojus telkiasi už nugaros. Su paskutiniu kūriniu Xiphoid Dementia sužaidžia vėlgi kitaip. None Shall Inherit The Earth iš pirmųjų sekundžių, užliūliuotam priešpaskutinio kūrinio, atrodo tarsi ramus ir nykus peizažas, kuriuo, būtų galima mėgautis lyg laiminga pabaiga, tačiau taip nėra. Tuoj pat šį tariamai blankų ir švelnų vaizdą perskrodžia aštrus vokalas ir kūrinys vis kelia savo įtampą kol galiausia sprogsta ir švelnūs garsai padengiami sluoksniu triukšmų ir efektų. Vaizdas tampa visiškai kitoks nei atrodė iš pradžių. Panašu, kad Xiphoid Dementia specialiai kankina ir neleidžia pasimėgauti laiminga pabaiga. Albumas girgždėdamas stoja ir baigiasi. Tikrai įdomus ir neeilinis darbas, kupinas spalvų, sąskambių ir nuotaikų. Patys kūriniai (ką sufleruoja ir albumo apipavidalinimas, kur kiekvienai dainai skirtas atskiras atvartas) veikia taip, tarsi būtų atskiri paveikslai, atskiros vizijos, atskiri pasakojimai. Ilgi, sudėtingi, įvairiapusiški... Šiandien man šis Xiphoid Dementia darbas patinka. Patinka jo įtaigumas, iškritus pirmam sniegui ir nusileidus pilkumai.

Formatas: CD
Išleidimo metai: 2009
Leidėjas: Existence Establishment
Tiražas: 500