Deathkey yra vienas tų vardų, kurio leidinius ar pasisakymus nuolat lydi komentarų, kritikos, liaupsių ir pasipiktinimo banga. Neveltui. Šis žmogus, atstovaudamas radikaliai dešiniąsias pažiūras nesileidžia į kompromisus ir agresyviai nekorektiška simbolika, garsais ir pareiškimais kelia nepasitenkinimo bangas kiekvienu savo krustelėjimu. Tai tiesiog įrodo, kad drąsiai ir stipriai atstovaudamas savo idėjas ir mintis niekada nebūsi suniveliuotas su pilka mase.
Vinilo, išleisto dviejų legendinių leidyklų RRR ir Freak Animal, A pusėje - ilgas, 18 minučių trunkantis kūrinys Werwolfe. Jis prasideda semplu iš legendinio 1935 metų filmo "Werewolf in London", po kurio Deathkey sodina į traukinį, garmantį bedugnėn, pats pasišovęs palydėti iki galo. Visumoj tai gana keistas kūrinys. Pirmoji jo pusė - tylus ir beformis foninis grumėjimas, vietomis pratrūkstantis šaižiu kaukimu, kuris panašus į vokalą, tačiau paslėptas taip smarkiai, kad pažinti išties sunku. Po maždaug 6 minučių foninio grumėjimo nebelieka, o garsas transformuojasi į masyvią sieną, į kurią vis kartas nuo karto atsispindi tūkstančiai kauksmų. Nieko negaliu padaryti sau, bet man atrodo, kad šis kūrinys yra tarsi sulaužytas į tris dalis po 6 minutes. Nereikia būti dideliu mistiku, kad suprasti ką tai simbolizuoja, nors, be abejonės, tai gali būti tik mano įsivaizdavimas. Tik paskutinę minutę kūrinys nurimsta, garso siena staiga baigiasi ir dar po kelių šauksmų plokštelė stoja. Antrosios vinilo pusės pradžia užkloja vėlgi masyviu ir slegiančiu patalu. Iš po jo, įdomiai užefektintas vokalas, kriokiantis (iš to, ką sugaudo mano ausis) antikrikščioniškas tezes (ar aksiomas). Klausant šio kūrinio prieš akis stoja juodai balta vizualizacija - patalpa, kurioje kas sekundę keičiasi juoda ir balta spalvos. Jokių atspalvių, jokių kompromisų - vien kraštutiniai spalvų skalės taškai. Vietomis nejauku ir atrodo, kad šitame kūrinyje Deathkey tiesiog juokiasi ir tyčiojasi iš tavęs. Vėliau fone girdisi netrumpas semplas, nagrinėjantis žydų ir krikščionybės santykį ir kūrinys baigtas. Vidurinis B pusės gabalas startuoja Omen semplu. Ties šituo kūriniu klausant jau sunku suvokti kur čia reiškiasi vidinės subjektyvios emocijos, o kur tai, kas sklinda iš kolonėlių. Man atrodo, kad Verus Malum kažkas kankinamas pilant lietui, bet ar tai yra tik mano paties išsigalvojimas, ar ne, šito nebesugebu suvokti. Kažkas panašaus į feedbackus, tas pats gana storai uždengtas vokalas... Trečiasis kūrinys tarsi nubudina aukštu ir monotonišku feedbacko cypimu. Šis, būdamas pačiu trumpiausiu, tuo pačiu yra pats įvairiausias. Čia jau nebesilaikoma prieš tai buvusių kūrinių taisyklės - masyvi garso siena, gramzdinanti į skausmingą katarsį ir po ja užklotas vokalas. Šis gabalas - judresnis, kiek aštresnis ir kokybiškai užbaigia vinilą. Ką galima pasakyti reziumuojant? Ko gero tai geriausia apibūdina paskutinio gabalo pavadinimas - Hammer Arischer Dunkelheit. Tamsu. Sunku. Masyvu. Slegia. Traiško. Pavojinga. O kai jauti pavojų ir esi užspęstas aklinoje satanistiškoje tamsoje tuomet darosi dar nejaukiau. Puikus darbas, neveltui neperseniausiai perleistas CD pavidalu.

Formatas: LP
Išleidimo metai: 2007
Leidėjas: Freak Animal Records, RRRecords
Tiražas: 200