Jazkamer - Chestnut Thornback Tar

Jazkamer yra duetas iš Norvegijos, kurio pusė - neblogai pažįstamas noizo pasaulyje Lasse Marhaug. Kita pusė - gitaristas John Herge. Šito disko įrašuose grupė buvo padvigubinta ir įraše dalyvavo dar du, su Jazkamer ne pirmą karąt susieti muzikantai. Jazkamer 2004 metais pakeitė pavadinimą į dabartinį iš Jazzkamer, norėdami "atsikratyti džiazo". Na iš esmės man didelė dalis jų kūrybos atsispindi tokiame kiek absurdiškame pareiškime. Tai žaidimas su žodžiais, garsais, savokomis, konceptais ir triukšmu. Nepretenzingas, neapeliuojantis į kažkokius pernelyg gilius jausmus ar mintis. Bent jau ta Jazkamer dalis, kurią girdėjau. Tad gal aš kažką praleidžiu, bet šis diskas taip pat toks. Jau vien pavadinimas išduoda ko galima laukti iš beveik 50 minučių trunkančio įrašo. Tiesa muzikinė pradžia kiek nustebina, nes nepanardina iškart į improvizuoto chaoso liūną. Aiškiai ir paprastai pavadintas "Sentimental Journey" trunka beveik 20 minučių ir yra ilgiausias, statiškiausias bei ramiausias albumo kūrinys. Tai tiesiog fonuojanti ir rezonuojanti gitara (ar kažkas panašaus), palikta savaime skambėti viena nata. Kūrinyje po truputėlį atsiranda kiti garso lygmenys, bet jie prisijungia taip lengvai ir palaipsniui, kad net nepastebi ir keliauji tas 20 minučių tarsi ant vienos natos bangos. Tolimesnė disko dalis jau labiau atpažįstamai Jazkameriška. Kilpos, triukšmo generatoriai, neprognozuojami garso posūkiai gabaluose, field recordings ir bendrinė sprogstama atmosfera. Likę kūriniai diske, išskyrus paskutinį, trumpučiai, 2-3 minučių trukmės, kuriuose koncentruota balagano, humoro ir šiaip tokio teigiamo lengvumo atmosfera. Nedaug egzistuoja noizo grupių ar kolektyvų, kurių naudojamas humoras muzikoje būtų priimtinas bendrame industrial/noise ir t.t. kontekste, bet Jazkamer yra viena tų retų išimčių. Ar reikia daugiau komentarų kaip skamba "It is the Nobel Prize I want. It's worth $400.000" arba "We Need a Painting, Not a Frame"? Manau jau patys pavadinimai kalba patys už save - tai aprašyti vargiai įmanoma, bet atmosferą galima įsivaizduoti. Na ir diskas užsidaro dar vienu ilgu kūriniu, kuris jau skiriasi nuo pirmo kaip diena ir naktis - tai tikriausia noise/jazz improvizacija, su būgnais, triukšmais ir bendru sunkiai apibūdinamu chaosu. Kažkodėl norisi sakyti "skamba tarsi sutarkuotas paveikslas". Ar patiko šitas diskas, ar ne tai taip ir nepasakiau. Taip, aš suprantu konceptą, idėją, humorą, tikiuosi kad suprantu ir kitas plonybes, bet kiek per daug chaoso visame tame ir dinamikos stygius kaip muzika šiuo disku mėgautis neleidžia. Galbūt pernelyg konservatyvus ir ribotas mąstymas neleidžia skrieti kartu su free jazzo garsais ir skaitant liaupses šitam albumui, darosi truputėlį pavydu, bet visgi tai kokybiškas ir nelėkštas kūrinys, kuris ramiai ilsėsis lentynoje. Gal kada nors dar pamėginsiu patikrinti savo smegenų toleranciją tokiai muzikėlei.

Formatas: CD
Išleista: 2010
Leidėjas: Pica disk

Page 1 of 5  > >>